Nieko
nėra permainingesnio už lietuvišką žiemą. Šią savaitę orai kardinaliai keitėsi,
mažiausiai, tris kartus. Pirmadienio dieną šaltukas spustelėjo iki -14C. Lauke
šalta, bet saulėta.
Ketvirtadienio naktį
temperatūra „pasitaisė“ iki -2C, o dieną jau +6C. Gatvėse eismas vyko košmariškomis sąlygomis.
Automobiliai slidinėjo, žmones griuvinėjo. Mano mašina, be kaimynų pagalbos,
nesugebėjo išvažiuoti iš vidinio kiemo.
Šiandien sekmadienis.
Lauke -1C. Vaizdas pro mano langus, tarsi iš senos kalėdinės pasakos. Iškrito
purus it pūkas sniegas. Vos per valandą apklojo visus namų stogus. Mes su
mažąja dukrele apsirengėme šiltus drabužius ir išbėgome į lauką pasidžiaugti
žiemišku oru. Vaikščiodamos pamiške pajutome, kaip didžiulės purios snaiges,
tarsi šventinės eglutės žaisliukai, pasikabino ant mūsų blakstienų ir ilgai
suposi kol ištirpo. Dukrelė žaisdama iškišdavo liežuvį ir jo galiuku bandydavo
pagauti pačia puriausią snaigę.
Vakare, atsigulusi į lovą svarsčiau, kokiomis
staigmenomis mus nustebins, lietuviška žiema, artimiausiomis dienomis
