Nuo tos akimirkos, kai gimė mano mažoji
dukrelė su nekantrumu pradėjau laukti jos pirmos šypsenos, pirmo akių kontakto,
pirmo apsivertimo ant pilvuko. Pirmaisiais motinystės metais sunkiausia buvo
įsivaizduoti mažąją savarankiškai vaikštant po kambarį.
Šiandien ji jau gerokai ūgtelėjus (tuoj
bus pusantrų metukų). Gerą pastarąjį pusmetį mūsų namai pilni jos mažų
žingsnelių ir krečiamų išdaigų. Nuo pat ankstyvo ryto, kai tik ji pramerkia
akeles ir išsiropščia iš savo lovelės, tuoj pat atbėga į mamos lovą, pastraksi
prie lango, nubėga pasisveikinti su šuneliu ir atlieka tūkstančius
žingsniukų.
Šiuos mažus batukus
nuvėliau specialiai jos mažoms pėdutėms, kad tipsenimai ir trepsenimai kuo
ilgiau džiugintų ausis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą